Ilga ir gili buvo šių metu žiema. Nuožmiais šalčiais ilgai paškinusi tvoras
ir vertusi gūžtis visa, kas gyva, užkamšius duris tūnoti prie spragsinčios
ugnelės stūmusi ne tik sodiečius, bet ir miesto žmones, ragino rinktis
namų šilumą, be reikalo nekišant nosies laukan. Tausojo savo numylėtinius
per didžiuosius šalčius ir žirgininkai.
Žiema baigėsi, nes nieko nėra amžino - viskas pagaliau paklūsta
jo Didenybei Laikui, kuris, lyg tas laisvę mylintis nežabotas
laukinis mustangas, galingai šuoliuodamas laukais, kelia gaivaus
vėjo sūkurius, dovanodamas vis daugiau šilumos ir nutvieksdamas
žemę kaitriais saulutės spinduliais.
Dar labai nedrąsiai, bet viskas aplinkui jau pradeda žaliuoti, žydėti.
Vis kaitresnė darosi saulutė, nors jos spindulius dažnai plaka
žvarboki šiaurio šuorai. Vis tik, vasara ateina.
Linkime visiems kruopsčiai dirbti su gaivia pavasariška
nuotaika tam, kad vasarą lydėtų sėkmė, o rudenį visi galėtume
pasidžiaugti saldžiomis pergalėmis.
Su pavasariu, mielieji mūsų žirgyno raiteliai!
rodiklis 
; 
; 